Vakar stovykloje sklandė atidarymo ir pradžios nuotaika: dažnai girdžiu klausimą "where are you from?", dauguma vis dar pasimetusių kas ir kaip, bebandančių susigaudyti gan sudėtingame kaimelio žemėlapyje, surasti kur pasikrauti telefoną ar kur yra tualetas. Tokiu pačiu mažai organizuotu šurmuliu susirinkome ir į atidarymo ceremoniją: šiek tiek pasivaikščiojome po didziulę pievą, nes savanoriai - nukreipinetojai vis nesusitarė kur kam eiti ir siuntinėdavo vieni kitiems. Tačiau po valandos klaidžiojimo suradom savo vietą ir šou prasidėjo. Kitaip nepavadinsi: fejerverkai, didžiuliai pripučiami gaubliai - kamuoliai, lazeriai, šviesos ir tranki muzika, video projekcijos. Aišku, didžiąją dalį atmosferos vis tiek kuria ne tai, ką matome ant scenos, o pats buvimas 39000 skautų būryje iš 156 pasaulio šalių. Po visų valstybių - dalyvių vėliavų parado, kur Kinai prisistatė kaip "skautai iš Kinijos", o ne tiesiog savo salies pavadinimu, kaip visi kiti (beje, jei turit minčių kodėl - parašykit), prasidėjo šokejų pasirodymai, fakyrų ugnies šou ir galiausiai, sudainavus Jamboree himną, stovykla buvo atidaryta.
Tiesa, labiausiai man įstrigo Norvegijos tragedijos pagerbimas tylos minute. Galbut todėl, kad šalia manęs sėdėjo mergina iš Norvegijos, kuri paskui dar pusvalandį kūkčiojo. Jaučiu, kad ir mane tai palietė labiau, padėjo suprasti koks baisus dalykas įvyko... atrodo, netoli ta Norvegija, bet kai pasėdi šalia tokio žmogaus, pojūčius tas pastimuliuoja labiau...
Kitas didelis įvykis - šiandien pradėjome vesti užsiemimus apie jaunimo apdovanojimus. Esame įsikūrę "Global developement" kaimelyje, mums priskirta sveikatos ir aplinkos apsaugos tema, todėl visus užsiėmimus bandome daryti per tokią prizmę. Dirbti nėra visiškai paprasta, nes be skirtingos patirties tarp mūsų (vedančiųjų), niekada nežinome kokia grupė ateis. Taip pat vieta, kurioje dirbame, nera pati geriausia - palapinėje už celofaninės sienos įsikūrusi organizacija "Dance for life", todėl pabandykite įsivaizduoti kaip vyksta refleksija, kai už sienos 50 žmonių uzsiiminėja aerobika. Tiesa, pavyko susikooperuoti su kitais kaimynais - organizacija iš Ugandos, kuri kovoja prieš maliariją. Jie mums skolina dalį palapinės, nes jų užsiėmimai prasideda vėliau.
Ryte buvo atėjusi grupė iš Norvegijos, tai sekėsi gan sunkiai: buvo nešnekūs, kuklūs labai. Tiesa, mes irgi dar nelabai susidirbę: kartais vedant diskusiją užduodavom klausimus vienu metu, kartais nebuvom tikri, kas bus po to... Su vakarine grupe sekėsi geriau: jie buvo iš Lenkijos ir JAV, galbūt jau kiek įsivažiavę į Jamboree ritmą, todėl dalyvavo aktyviau. Žinoma, čia atsirado kita problema: lenkams reikėjo vertimo, o amerikiečiai norėjo dirbti greičiau, tingėjo laukti, kol bus išversta lenkams. Nepaisant to, grupelės atrado kaip komunikuoti ir vėliau dirbo kuo puikiausiai. Užsiėmimo pabaigoje net nenorėjo skirstytis. Žinoma, mes mandagiai nusifotografavome kartu su jais ir išlydėjome iš mūsų palapinės - tegul pažintį pratęsia kitur :)))
Esminis atradimas iš užsiėmimų: labai skirtingos mūsų, kaip vedančiųjų pozicijos. Pvz., Rebecca dalinosi savo patirtimi, kaip norėdama būti ekologiška, seną striukę nuo lietaus sutaisė - išpurškė impregnatu, užlydė skyles, todėl nereikėjo pirkti naujos. Tuo tarpu Gapi baisejosi impregnato ir kitų purškiamų priemonių naudojimu, nes jie salygoja globalinį klimato atšilimą... Panaši situacija buvo ir diskusijoje apie McDonalds: vieni gan aršiai pasisakė už sveiką mitybą, o kiti (tame tarpe ir Rebecca) argumentavo, jog dažnai tokios vietos yra pirmasis darbas studentams be patirties. Matyt, aš šioje trijulėje esu neutraliausias - mano tikslas ne kad skautai kažką darytų ar nedarytų, o kad būtų sąmoningesni ir išsigrynintų savas verybes. Juk nelabai svarbu, kuo tiki - svarbu tikėti kažkuo apskritai ir nepamiršti gerbti kitų įsitikinimų. Diskutuojant tokiais klausimais kaip žmogaus teisės, sveikata, ekologija ar domekratija nėra absoliučios teisybės ir vienos tiesios... todėl ir diskutuojama...
Žinoma, neutrali pozicija atneša šiek tiek beviltiškumo: kokią problemą bespręstum, vis tiek atsiras naujų. Aišku, man apskritai vis dar sunku suprasti, kaip čia viskas veikia, pvz., visoje stovykloje aiškiai deklaruojamas draugiškumas gamtai, nors pastebimai švaistomas maistas, kertami medžiai aplink ir pan.
Į darbo pabaigą atejo mergina, kuri mane apklausė apie darbo sąlygas. Atrodo, kad visi labai rūpinasi išgirsti, kas gerai ir kas blogai, tačiau niekas nieko nedaro :) Panašiai kaip ir su mano ID kortele (po sakymų "ateik po kelių valandų", vėliau jau "ateik rytoj", galiausiai gavau užpildyti raštiską formą. Kortelės dar nesulaukiau :). Nekenčiu nerealių pažadų!!! Jau geriau sakytų "nežinom kada bus, nors stengiamės", negu žadėtų, žadėtų ir kiekvieną kartą atsiprašinėtų... Panašiai ir su hosteliu, kuris transformavosi į palapinę :) Žinoma, jie tikrai nuoširdziai atsiprašinėjo ir padėjo ją pasistatyti :)
Žodziu, stovykloje laimi ne kokybė, o gera nuotaika. Kita vertus - juk tokia ir renginio esme: beveik viskas daroma savomis jegomis, mokomasi bedarant, todėl klaidos ir nesusipratimai yra ne tik kad neisvengiami, bet netgi pageidaujama mokymosi medžiaga.
Galbūt šie mano pamąstymai skautams ar su jais susijusiems žmonėms atrodys labai keisti, tačiau tai gali būti proga pamatyti save iš šalies - ką mano žmogus, kuriam skautavimas yra dar neatrasta sala, bet jau po truputį matoma horizonte. Beje, jei norisi - reguokit ir paprotinkit mane, jei as ko nors dar nesuprantu... ypatingai ekologiniais klausimais :)
Trečioji diena, šeštadienis (2011 07 30)
Šiandien didžiausi įspūdžiai yra iš mūsų vedamų užsiėmimų, nes praktiškai tuo ir gyvenome. Tikrai nebuvo lengva, todėl net per pietų pertrauką galvojome kaip juos patobulinti. Visi buvom kiek susierzinę, nes jautėme, kad užsiėmimai stringa, bet nežinome kaip pakeisti eigoje...
Pagrindinis sunkumas šiandien buvo tas, kad į mūsų palapinę atėjo labai skirtingą anglų kalbos lygį turintys žmonės: ryte buvo iš JAV, Šveicarijos ir Italijos (italai angliškai nekalbėjo visai), po pietų - iš JAV ir Portugalijos (pastarieji turėjo vieną žmogų, gebantį suprasti, bet šnekantį tik portugališkai). Žodžiu, mūsų diskusijos vyko labai keistai: pusė grupės visiškai tyli, kita pusė šneka, bet taip greitai ir taip nekonkrečiai, kad nieko neišeina suprasti...
Ir išvis pradedu manyti, kad mano stereotipas apie kvailus amerikiečius yra visiška tiesa: kai klausiu ką galima padaryti, kad žmonės nesiukšlintų gatvėse, jie pradeda kalbėti apie tai, koks blogas yra Obama... kai klausiu ką jie gali padaryti, kad nebūtų šiukšlinama gatvėse, atsakymas būna "išsirinkti naują prezidentą". Kai galiausiai pasiūlau palikti valdžią ramybėje ir pasižiūrėti ką jie patys gali padaryti, kad nebūtų šiukšlinama jų gatvėje, jie geriausiu atveju sugalvoja surinkti parašus peticijai ir nusiųsti politikams.
Tuo tarpu šveicarų dalyviai sužavėjo savo orginaliomis idėjomis ir analitiniu mastymu. Fainiausia, kad jie taip įsitraukė į diskusiją, kad nenorėjo baigti, o prieš pabaigą pradėjo planuoti, ką darys kitaip grįžę namo :)
Vakare, po užsiėmimų susėdome komandoje pasitarti, ką darysime toliau. Atrodo, kad jau šiek tiek apsipratome tarpusavyje, įsidrąsinome, tad nepagailejome vieni kitiems kritikos (ne taip, kaip vakar per vakarinę refleksiją, kur viskas buvo "gerai"). Galiausiai susidarėme rytojaus planą ir nusprendėme dirbti forum teatro metodu, kas galbūt padės labiau pažiūrėti ne iš politikų kėdės, o per kasdienių situacijų prizmę, taip pat tikimės, kad sumažins kalbos barjerą... Kadangi metodą pasiūliau aš, tai man ir teks vesti didžiąją dalį užsiėmimo, todėl truputį jaudinuosi...
Labai dziaugiausi, kad šiandien prasideda užsiemimai ir IST (International Supporting Team) nariams, t.y. ir man :)
Jau sudalyvavau viename apie ekologines akcijas pasaulyje, kur vokiečiai pasakojo apie įvairias iniciatyvas, kurios pasitelkdamos humorą skatina ekologinį požiūrį į gyvenimą ir mažina vartojimą. Labiausiai patiko patys prezentatoriai, kurie nebuvo ekologiniai fanatikai, o labai paprasti žmogeliai. Nemėgstu radikalių įsitikinimų, o jie buvo labai lankstūs ir patys atvirai pasakojo kaip dažnai nežino ką daryti: atsisakyti socialinio gyvenimo ar vis dėlto nuskristi pas draugus į Ameriką (jei ką, anot jų lektuvai yra didžiausias ekologinis blogis)...
Beje, apie ekologiją aš ir pats pradėjau truputį mastyti, o tiksliau netikėtai atradau, kad gyvenu visai ekologiškai: vaikštau pesčiomis ar važiuoju dviračiu, taupau vandenį ir pan. Ne todėl, kad labai rupėtų gamta ir resursai ateities kartoms, o todėl, kad taip tiesiog pigiau arba man tiesiog taip patinka. Netgi šiek tiek pyktelėjau ant tų ekologų fanatikų, kurie viešai deklaruoja savo poziciją, turi labai griežtas taisykles kaip rūšiuoti šiukšles, bet net negalvodami valgykloje prie mano akių prisikrauna per daug maisto ir vėliau jį išmeta...
Stovykloje netgi pradėjau mažą savo iniciatyvą. O buvo taip: pačią pirmą dieną aplankiau eko-parduotuvę, prie kurios įėjimo stovi didžiulė eilė žmonių ir praktiškai visi perka visokius ekologiškus dalykėlius (pvz., prisukamus prožektorius už 1000 Švedijos kronų, kuriems nereikia baterijų). Tik įėjusiam į parduotuvę įbruko lanktinuką - violetinį kartonį lapuką su parduotuvės e-svetaines adresu. Išeidamas lapuką bandžiau atiduoti man jį įdavusiam vaikinui, kad galetu jį dar kartą panaudoti (jis buvo nesuglamžytas ir atrodė kaip naujas), bet tas nesuprato ko noriu ir liepė išmesti. Išmečiau į šiukšlių dėžę pilną tokių lapukų, kuriais kažkas naudojosi ne ilgiau nei minutę...
Nuėjau į parduotuvės administraciją ir pasiūliau rinkti lapelius ir panaudoti dar kartą. Jie padėkojo ir žinoma, kaip čia įprasta, po to niekas nepasikeitė. Nuėjau į informacijos biurą ir pasidalinau savo idėja, kad prie išėjimo galetų stovėti skautas - savanoris ir rinkti lapukus, kuriuos vėliau ir vėl dalintų prie įėjimo. Aišku, niekas nepasikeite...
Aš nusprendžiau nepasiduoti ir nuėjau pas stovyklos viršininkus, kur į mane jau rimčiau sureagavo ir nusiuntė pas merginą, atsakingą už pardavimus. O čia jau buvo juokinga - ji mane išklausė ir tik galva palingavo... pasirodo, tokį skundą ji girdi nebe pirmą kartą, prašė parduotuvės to nedaryti, bet deja, ką ji gali padaryti prieš privatų verslą... Tiesą sakant, komercijos šėšelis truputį temdo visą stovyklą ir netrukau tą pajusti... štai vienoje palapinėje skautai mokomi kaip sveikai maitintis, o gretimoje palapineje su užrašu "sveikas maistas" pardavinejami sausi pusryčiai; vienoje aiškinama apie automobilių naudojimo blogį ir kaip gerai važinėti dviračiu, o priešais esančiame angare prekiaujama būtent dviračiais... Atsitiktinumas? Na, marketingas ne mano reikalas, bet tie lankstinukai parduotuveje man tapo garbės reikalu.
Ilgai netrukęs nuėjau į vietinį stovyklos radiją, kur gavau 5 minutes tiesioginio eterio pasisakyti. Paraginau neimti lankstinukų arba būtinai juos grąžinti perskaičius. Taip pat į vietinį stovyklos laikraštuką parašiau trumpą kelių eilučių tekstuką, kurį draugiškas marokietis išvertė į prancūzų kalbą. Įdomu, koks bus atoveiksmis...
Turbut geriausias vakar įvykęs dalykas, kad nuėjau į užsiėmimą pavadinimu "Save from Harm". Mūsų ten buvo tik 4 (du vedantieji, aš ir dar vienas dalyvis iš Indijos). Iš pradžių galvojau, kad užsiėmimas neįvyks, bet vedantieji taip lengvai mūsų nepaleido ir pravedė užsiėmimą labai neformaliai, o dar vėliau iširutuliojo labai įdomus pokalbis. Šnekėjome gal dvi valandas ir dalinomes savo patirtimi dirbant su prievartos ar smurto aukomis. Man buvo neįtikėtina išgirsti vyro iš Indijos pasakojimą. Pasirodo, ten dėl kultūrinių skirtumų situacija dar sunkesnė: kadangi ten nakaltybė ir skaistybė yra didžiulė vertybė, išprievartautos merginos šansai ištekėti praktiškai lygūs nuliui. Žinant, kad visuomenėje aiškus vaidmenų pasiskirstymas (vyrai - turi uždirbti kuo daugiau, moterų pagrindinis tikslas - ištekėti), išprievartavimų aukos dažnai tyli ir nesulaukia jokios pagalbos. Kitas dalykas - Indijoje šeima yra labai svarbi, dažnai šeimos bendrauja labai artimai. Teorija sako, kad priekabiautojas dažnai būna iš artimos aplinkos (patėvis, dėdė ir pan.), todėl Indijoj tai yra puiki terpė... kitas dalykas, kad šeimos dažnai nenori gadintis santykių tarpusavyje ir apie tokius dalykus nekalba. Kaip sakė tas vyras "geriau jau tegul mano dukrą tylomis prievartauja mano viršininkas, negu dėl to aš ir mano sūnus neteksime darbo, o mano žmona bus puldinėjama gatvėje". Sunku patiketi...
Diskusijoje visai turėjau ką pasakyti, ir nors kalbėjau nedaug, nenorėdamas užgožti to nedrąsaus vyruko iš Indijos, bet atrodo, mano pasisakymai visai patiko vedančiajam, kuris po užsiėmimo mane verbavo tapti "Safe from Harm" judėjimo ambasadorium Lietuvoje :) Nieko nepazadejau, bet jo įduotą CD su informacija paėmiau - pagalvoti vertetų. Tiesą sakant, man labai patinka idėja šviesti suaugusius žmones apie tai, kaip elgtis pamačius patyčias, smurtą ar priekabiavimą, nes tokiose komplikuotose situacijose dažnai pasimetama ir bijoma dar labiau pakenkti. Suaugusių švietimas tikrai reikalingas įvairiuose renginiuose, ypatingai tokiuose, kur dalyvauja daug vaikų.
Ir apskritai, nors aš gan kritiškai žiūriu į Jamboree išlaidų paskirstymą (neracionalų maisto dalinimą ir daugelį kitų dalykų šioje stovykloje), fizinio ir psichologinio saugumo užtikrinimas yra stiprioji stovyklos pusė. Neįmanoma nepastebėti daugybės savanorių - tvarkos prižiūrėtojų, dėvinčių geltonas liemenes arba baltaliemenių emocinės paramos teikejų, sėdinčių beveik kiekvienoje kavineje.
Tai tiek įspūdžių šiandien, jau smalsu kas bus rytoj.
Ketvirtoji diena, sekmadienis (2011 07 31)
Po ankstyvų pusryčių visas užsiemiegojęs nuėjau į darbo palapinę, kur radau dar labiau užsimiegojusius kolegas :) Netrukus pradėjome tvarkytis ir ruoštis pirmosios grupelės apsilankymui. Pirmoji atėjo prancūzų ir vokiečių grupelė, kurie praktiškai nešnekėjo angliškai, bet to nepripažino :). Žodžiu, kai as pradžioje paklausiau ar visi kalba, ar reikia kviestis verteją, mergina atsakė, kad "supranta visi, kalba dauguma". Juokingiausia, kai eigoje atradome, kad tai buvo vienintelė mergina dar šiek tiek pakalbanti :)
Laimei, kad programą visiškai pakeitėme ir šiandien dirbome forum teatro metodu. Tas mus išgelbėjo nuo visiško žlugimo, nors iki kokybės ir pasitenkinimo tuo, ką darome, dar toli...
Popietinė grupelė buvo Slovėnai (Gapi draugai) ir italai. Nors jie šnėkejo puikiai, buvo labai tingūs ir apatiški. Žodžiu, visas užsiėmimas strigo: kai žaidžiame apšilimo žaidimą ar darome kažką aktyviai, tai dar dar, o kai ateina dalis refleksijai, iš 20 žmonių pasisakinėja kokie 4... O ir pasisakinėja visiškai apibendrintomis frazemis, kurios nieko nereiskia. Tiesa, man jau pavyko išsiaiškinti kaip čia yra, nors tas pareikalavo nemažo man apsisprendimo. O buvo taip...
Praktiškai visos pas mus atėjusios grupelės kalba nuasmenintai ir paprašytos įvardinti jiems aktualią problemą, kalba apie oro ir vandens taršą. Kai prašau papasakoti kaip tai vyksta jų mieste, tai nieko negali pasakyti... Štai jums ir aktuali problema... Spendimai vėlgi būna "rūšiuoti šiukšles" arba "važinėtis dviračiu"... Esmė ta, kad visa stovykla yra apie ekologiją ir beveik visi vykstantys užsiėmimai yra apie tą patį. Mūsų "orginalus" tikslas - parodyti, kad net mažas pokytis yra svarbus ir pasaulį reikia keisti po truputį, yra praktiškai toks, kaip ir visų... Štai todėl, kad jau ketvirtą dieną jie girdi vis tą patį, tik kitokia forma, jie atsakinėja šabloniškais atsakymais ir išvis tingi gilintis. Paskutinė grupelė mane užkniso galutinai, ir po trupo pasvarsymo savo galvoje, nusprendžiau jiems tą pasakyti. Pradėjau nuo to, kad jie visi žino, kad užsiėmimuose reikia dalyvauti aktyviai, bet to nedaro (ką aš matau ir tai nepaneigiama), taip pat kaip jie žino, kad reikia rūšiuoti šiukšles, bet problemų savo aplinkoje nemato... nors uz 5 metrų stovintys skautai keikiasi kaip velniai - jiems teks perrūšiuoti šiukšles iš 7-ių konteinerių - visos šiukles sumestos kur papuolė... Tai ką jau kalbėti apie šiukšlių rūšiavimą namuose, jei net ekologinėje stovykloje to nedaro...
Mano atvirumo rezultatas - grupės atvirumas. Tiesa, ne is visų, bet kai kurie pasidalino, kad rūšiuoti tiesiog sunku, nuobodu ir pan. Pripažinti, kad problema yra, jau šis tas... Tiesa, kai likus 20 min iki užsiėmimo pabaigos pasiūliau pasirinkti, ką jie nori veikti: atlikti dar vieną užduotį ar eiti pietauti, jie pasirinko pietus. Nepradžiugino, bet bent jau atviri buvo... nematau prasmės dirbti su nemotuovuotais žmonėm... juk aš juos matau pirmą ir turbūt paskutinį kartą, tad pokytis priklauso tik nuo jų pačių...
Po užsiėmimo, mums skubiai besitvarkant, į palapinę užsuko vyras, labai besidomintis mūsų veikla. Nors mūsų darbo laikas buvo pasibaigęs, trumpai jam nupasakojom ką veikiam ir kas yra "Tarptautiniai jaunimo apdovanojimai". Kažkaip išėjo iš kalbos, kad paklausėme, ar jis yra ką nors apie juos girdėjęs. Tai paaiškėjo, kad jis pats jau turi aukso ženklelį, o dabar bus EMAS regiono koordinatorius :) Pasidžiaugėme, kad sutikom tokį svarbų žmogų, pasifotografavom kartu ir vieni kitiems daug sėkmės prilinkėjom.
Rebecca buvo užsisakiusi suomišką pirtį, todėl dienos aptarimui buvo likusios 5 minutes. Aišku, kai pradėjome reflektuoti, tas išsitęsė iki valandos... Iškart po to ėjau apžiūrėti kitų dalyvių vedamų veiklų, kad galėčiau sugavoti ką nors orginalaus ir nesikartoti.
Pamatęs EVS palapinę šokau prie jos kaip išprotėjęs - Europos savanorių tarnybos savanorius labai gerbiu už drąsą ir tikiuosi pats kada nors įsidrąsinti išvažiuoti metams į nežinomą kulturą pasavanoriauti. Tiesa, merginos, kurias radau palapinėje kiek nuvylė - jų pasakojimuose pasigedau idėjos ir noro pasitarnauti bendruomenei. Kaip jos pačios išsireiškė "pasirinko Švediją, nes tai tobula vieta vakarėliams už Europos Komisijos pinigus"...
Tačiau po daugybės nusivylimų kitose palapinėse, užsukau į organizacijos "Groo" kambarelį. Nors iš pradžių žiūrėjau gan skeptiškai (man labai keista, kad verslo įmonėms leidžiama dalyvauti Jamboree ir pardavinėti savo produkciją), bet paskui jie mane papirko paprastu kortelių žaidimu, kuriame reikėjo sudėlioti savo top 5 vertybes. Teko gerai pasukti galvą! Labai fainai išsišnekėjome su viena iš ten dirbančių moteriškių ir atradome labai daug bendro. Turbūt labiausiai apie tai, kad tiek ji, tiek aš apsilankiusiems pas mus nebandome įbrukti savo nuomonės kaip reikia gyventi, o tiesiog padedam išsigryninti, kas jiems patiems svarbu. Paskui prie pokalbio prisijungė jos draugas, kuris verčiasi įmonių koučingu ir papasakojo, kad skautai yra viena is didžiausių jo lydimų vertybiniu pagrindu veikiančių organizacijų. Pokalbis buvo įdomus, bet turėjau išeiti, nes nuo 19 val. buvau užsiregistravęs į užsiėmimą apie neverbalinę komunikaciją. Užsiėmimas buvo totalus nusivylimas, nes negavau praktiškai nieko... pažaidėm keletą žaidimų, po kurių aptarimai truko kokias 5 min ir pasisakyti moralinę teisę turėjo tik tie, kurie pritarė vedančiojo nuomonei. Galbūt taip buvo del to, kad vedė egiptietis, prastai kalbantis angliškai, todėl suprasdavo tik tuos atsakymus, kurių tikėdavosi sulaukti...
Truputį susirezinęs nuėjau paminti elektro-dviračių, kuriuos minant pasikrauna mobilusis telefonas. Labai patiko man ta idėja :) Gaila tik kad mano telefonas per senas ir prie dviračių nėra tokios jungties.
O kaip mano šventasis karas su parduotuve? Lankstinukai tebedalinami, tačiau mačiau, kaip viena moteriške perskaitė jį vietoje ir atidavė juos dalinančiam vyrukui...
Nors vakarui buvau pasilinkęs Geo-cashing užduotėlę, bet jaučiausi per daug pavergęs bėgioti po milžinišką teritoriją, todėl ėjau tiesiai miegoti. Kiek žinau, rytoj bus labai karšta diena...
Penktoji diena, pirmadienis (2011 08 01)
Šiandien buvo nerealiai karšta. Saulė plieskė taip, kad darbingumas krito ne tik tarp dalyvių, bet ir tarp vedančiųjų. Kiek bendrauju su kaimynais, visi jaučia nuovargį ir svajoja apie laisvadienį. Ryte sukaupiau paskutines jėgas ir ryžausi atlaikyti dar dvi darbo grupes... Ryžtingu žingsniu nuėjęs į mūsų palapinę, sulaukiau Gapi pasisveikinimo "labas rytas. Gal matei mano telefoną? Jei ne, tai mus apvogė". Deja, nemačiau. Iškart šokau pasižiūrėti ar yra mano telefonas. Yra ;) Nors senas telefonas negali būti pakraunamas minant dviračiu, bet turi savų privalumų - gali jį palikti krautis per naktį ir niekas jo neima. Šiaip vagystės styvykloje gan dažnas reiškinys. Vagys taip suįžulėjo, kad vagia beveik viską. Tiesa, dažniausiai ne vertingus daiktus, o tiesiog "medžioja trofėjus". Pvz., per naktį nukabino 120 vėliavų nuo pagrindines alėjos...
Pirmoji grupė neišsiskyrė niekuo, tai juos net nelabai prisimenu. Antroji buvo labai įdomi. Patronas buvo sudarytas iš visokiausių tautybių žmonių. Taip jie dirba ir gyvena vieną dieną. Matėsi, kad grupėje lyderiauja belgai, o sunkiausia japonams - vėlgi, tas pats kalbos barjeras. Nors "neįgalumą" kuria ir per didelis kitų rūpsetis... kur jau čia rūpinsies savimi, jei nespėjus net pagalvoti ką čia reik daryti, už tave pasirūpina kiti.
Konkrečiai kalbu apie belgų lyderį, kuriam labai rūpėjo japonai ir todėl jis jiems viską vertė, aiškino, nors nebuvo reikalo - žaidėme teatro žaidimus ir ten svarbiausia kūno kalba, o ne žodziai ar logika. Per pertraukėlę belgų lyderis man pasakojo, kaip jam kilo idėja sumaišyti grupes ir dabar jis mato, kad japonams per sunku, jis visaip stengiasi jiems padėti, nes likusi grupė nepadeda. Bandžiau jam parodyti, kad tuščios vietos nebūna ir jei jis nešoktų į lyderio poziciją, galbūt atsirastų vietos kitiems grupės nariams pasireikšti, tačiau jis manęs nesuprato... Žodziu, "lyderis" irgi gali buti diagnozė blogąja prasme, nes atrodo, kad jo vertėjavimo ir vadovavimo labiau reikia ne "pagalbos gavejams", o jam pačiam - kad pasijaustų reikalingas, svarbus, nepakeičiamas, atsakingas ar dar dėl kokios kitos priežasties...
Aš japonu taip nelepinau ir kai atejo laikas juos išskirti į tris grupes, tyčia juos atskyriau nuo vertejo. Suveikė puikiai - mažoje grupelėje vertėjo vaidmenį iškart užėmė švedas. Tiesa, kurti teatro vaidinimus jie buvo per daug pavargę. Kaip patys sake - buvimas tarpkultūrinėeje grupėje visą dieną ir taip didžiulis iššūkis, tad dirbti su tema nėra jokio noro. Tai pasėdėjome dvidešimt minučių, padiskutavome, pareflektavome apie tai, kaip jiems būnasi grupeje ir išsiskirstėme.
Iškart po užsiėmimų ėjau pasižmonėti ir aplankyti "Pasaulių kaimelio", kuriame kiekviena šalis turi savo palapinę ir organizuoja įvairias veiklas. Kadangi buvo karšta, labiausiai patiko australų stendas, kur dideliame baseine panėrus su akvalangu buvo galima apžiūrinėti koralų nuotraukas. Dar Austrai labai faini buvo ir smagiai prisijuokeme - kaip bebūtų keista, dažnai jaunimas maišo Austriją ir Australiją. Tie jie sugalvojo dalinti ženkliukus su užrašu "No kangaroos in Austria" :)
Košiausi per lankstinukų, ženkliukų ir nemokamų saldainių jūrą, kai mane užkalbino programos "Veiklus jaunimas" Švedijos nacionalines agentūros darbuotoja - pamatė raudonų žmogeliukų logo ant mano marskinelių. Ji truputį papasakojo apie EVS, bet kadangi aš viską jau žinojau, perėjo prie kitos temos. Įdomu tai, kad Agentūra ėmėsi LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) teisių viešinimo akcijos. Drąsus žingsnis, sakyčiau. Pakvietė dalyvauti užsiėmime apie stereotipus, kuriame iš nuotraukų reikėjo identifikuoti neįgalų žmogų, heteroseksualų žmogų, homoseksualų žmogų, imigrantą, turintį galią visuomeneje ir pan. Labiausiai diskutavome apie tai, kas yra norma. Susidarėme paveikslą, kad praktiškai visur pasaulyje daugiau teisių turi baltaodžiai vyrai, dirbantys vadovaujantį darbą. Nors uzsiėmimas didelių atradimų nepasiūlė, bet ten susipažinau su viena mergina iš Italijos, kuri pakvietė aplankyti jos lėlių teatro užsiemimą. Būtinai tą padarysiu rytoj - juk rytoj laisvadienis! ;)
Idomiausias dienos workshopas buvo pavadinimu "mano gyvenimo kopėčos". Nors jis buvo visiškai banalus ir prastai moderuojamas (velgi truputį nervino vaikinuko iš Šri Lankos anglų kalba - kai jis aiškina užduotį ir niekas nesupranta ko jis iš mūsų nori), bet papuoliau į vieną grupelę su labai įdomiais žmonėmis: mergina iš Lenkijos, kuri buvo Erasmuse Graikijoje ir stovykloje Kaune; jaunu amerikiečiu, kuris alergiskas žemės riešutams ir senu amerikiečiu, jo draugu, kuris kažkodėl nusprendė, kad už mus turi daugiau gyvenimo patirties ir dabar pradės mus mokyti... Užsiėmimo metu reikėjo surašyti top 8 savo gyvenimo įvykius ir pažymėti juos laiko kreivėje. Man įdomiausias atradimas buvo tas, kad praktiškai pusė geriausių įvykių įvyko per paskutinius 5 metus :)
Po visko jau buvau tiek pavargęs, kad Geo-cashingui vėl nebeliko jegų. Pakeliui į palapinę užsukau į parduotuvę - lankstinukų niekas nebedalina! ;)
Vos tik įkeliau koją į palapinę, pradėjo labai smarkiai lyti. Naktį buvo siaubinga audra, todėl net per mano geros palapinės stogą pradėjo sunktis vanduo. Ne bėda - rytoj bus taip karšta, kad išdžius dar iki pietų...
