Šeštoji diena, antradienis (2011 08 02)
Šiandien miegojau daug ilgiau nei įprastai - juk man laisvadienis! Atsikelęs ir pasimėgavęs sočiais pusryčiais (beje čia labai gerai maitina), kėblinau į pirmą užsiėmimą. Jo metu, buvo žadama, kad pajusime ką reiškia jaustis neįgaliu. Nuėję radome 4 vežimėlius, žmonėms su vaikščiojimo negalia. Truputį nusivyliau, kai pasakė, kad galėsime jais pravažiuoti specialiai įrengta trasa ir viskas... Tikėjausi, kad galėsim bent pusę dienos juose praleisti, kad tikresnis pojūtis būtų... Po trumpo teorinio įvado (trukusio maždaug 5-ias minutes), kurio metu vedantysis padavė mums pasiskaityti statistiką, susijusia su negalia. Deja, į mano klausimus jis nesugebėjo atsakyti, o ir šiaip nelabai pats tuos popierius vertino - skubino skaityti greičiau, sakydamas, kad vistiek niekam neįdomu... Tada atėjo "pasivažinėjimo" dalis. Trasa atrodė labai paprasta: maždaug 10 metrų pieva, 20 metrų keliuku, trumpa atkarpa su kliūčių apvažiavimu, 50 metrų tiesiąja ir nedidelė rampa. Kai pradėjau važiuoti, supratau, kad lengva nebus! O prieš rampą buvau taip pavargęs, kad galvojau jau nebeužvažiuosiu. Tai tikrai reikalauja fizinių jėgų! Trasą galiausiai pavyko įveikti, nors užtrukau tikrai ilgai. Beje iš mūsų grupės viena mergina taip ir neįveikė rampos. Buvo keli, kurie išsivertė iš savo "transporto priemonių".
Nors refleksija nebuvo išsami (kaip čia įprasta), bet išėjau pilnas apmastymų ir pagarbos tiem žmonėm, kuriem kiekviena diena kaip iššūkis! Labiausiai galvojau apie tas vietas, kurios ala pritaikytos neįgaliesiems, bet jų rampos tokios didelės, kad tiesiog neužvažiuojamos. Taip pat padariau dar vieną labai paprastą atradimą - jei nori tokiam žmogui padėti, būtina prieš tai paklausti. Ne tik todėl, kad jam gali nereikėti pagalbos, ne tik todėl, kad jam gali norėtis įrodyti, kad jis gali tai padaryti pats, o paprasčiausiai, kad nenukirstum pirštų stipinais ;) Čia toks mano praktinis patyrimas ;)
Po to keliavau pasižvalgyti į dar nebūtą stovyklos vietą, kuriai aplankyti niekada nelieka laiko. Vėriau karoliukus, dariau žvakidę iš vielos, odos dirbinius, liejau žvakes... Netgi gavau progą pačiuožinėti! Tiesa, ledas netikras, o kažkoks silikono ir vandens mišinys, nors iš pažiūros nelabai skiriasi nuo tikro. Žodžiu, visaip relaksavau ;)
Per pietus nesėkmingai bandžiau sudalyvauti forume - skelbime buvo nurodyta klaidinga vieta, o kai pagaliau suradau, kur jis iš tiesų vyksta, buvo jau prasidėjes. Laukiau kito užsiėmimo, į kurį manęs neįleido - siauraakis vaikinukas šypsodamasis sakė "Parrrticipants only, not IST"...
Tad nusprendžiau aplankyti "Pasaulio religijų kiemelį" (taip vadinamą "Faiths and beliefs zone"). Tenai, truputį toliau nuo gyvenviečių, pristatyta daugybė palapinių, kuriose vyksta pamaldos, užsiėmimai ir šiaip įvairiausia veikla, kurią veda maždaug 8-ių pagrindinių religijų atstovai. Didžiausias plotas priklauso krikščionių katalikų delegacijai, kurie kviečia daryti mozaikas iš akmenėlių, lieti savo žvakes, yra net pastatyta mini Taizė bažnytėlė. Islamo išpažinėjai siūlo pasidaryti laikinas tatiuruotes ir pasikalbėti apie pasninką (kurį jie pradėjo nuo pirmadienio), budistai kviečia medituoti ir lankstyti origami, stačiatikiai - spalvinti ikonas, o induistai kviečia verti karoliukus. Stebina ir džiugina toks švedų organizatorių atvirumas - visgi užsiėmimuose dalyvauja vaikai, dar neturintys tvirtų įsitikinimų...
Vakarui pasilikau Kristianstad'o universiteto organizuojama Geo-cashinga, kur susipažinau su chebryte iš Velso ir jie mane išmokė specialių skautų koduočių. Puiki diena buvo!
Septintoji diena, trečiadienis (2011 08 03)
Stovyklai įpusėjus ir daugumai dalyvių atradus, kad nepaisant didelių kultūrinių skirtumų, visi žmonės iš to paties molio drėbti, klausimą "iš kur tu esi?" keičia daugiau rezultatų žadantis - "ką mes galėtumėm kartu nuveikti?". Vaikštant po stovyklą vis dažniau galima matyti, kad grupelės susidaro ne pagal tautybę, o pagal interesų sritis.
Mano palapines kaimynai yra is Ganos, Somalio ir Kenijos. Nežinau kurie iš jų rėkia garsiausiai, bet jų ryte pakeliamas šurmulys nesvietiškas. Atsikelia ir pradeda pasakoti vienas kitam kažką nesuprantama kalba... Kalba taip garsiai, kad viskas aplinkui net aidi. Ir žinoma, jie nerealiai juokiasi :) Dieną tai netrukdo, bet kai jie tokį koncertą padaro 7-ą ryto, tai užknisa...
Duše buvo milžiniška eilė - tikrai pasijautė, kad vakar daug kas turėjo laisvadienį, šventė ir todėl šįryt kėlėsi paskutinę minutę (kaip ir aš). Dar vėliau išvis dingo vanduo... nors dėl to truputį vėlavau susitikti su Gapi ir Rebecca, bet atskubėjęs jų vistiek dar neradau. Ir nors susirinkome likus 10 min prieš prasidedant užsiėmimui, jokio streso nebuvo - esame jau susidirbę (susidirbę = panakamai gerai dirbam kartu, kaip komanda), žinom kas ką gali ir ko ne, kas už kurią dalį atsakingas. Gapi labiau rupinasi techniniais dalykais (lankstinukais, slide show, nuotraukomis), Rebecca daugiau linkusi pasakoti savo patirtį siekiant aukso ženklelio (patirties ji tikrai turi daug) ir daug kalbėti, todėl ji atsakinga už "Jaunimo apdovanojimų" struktūros pristatymą. Aš labiausiai rūpinuosi gera atmosfera grupėje: einu pasitikti dalyvių, pakeliui su jais susipažįstu, truputį pabendrauju dar iki užsiėmimo, daugmaž susidarau vaizdą apie jų lūkesčius ir nuotaikas, vėliau pravedu kelis teatro apšilimo žaidimus, po Rebeccos pristatymo padedu atsakyti į iškilusius klausimus, vėliau moderuoju diskusiją mažoje grupeleje. Taip gavosi visai savaime, nes man nelabai patiko Gapi stilius kaip jis atvesdavo dalyvius ir todėl pasisiūliau jį pakeisti. O jis džiugiai sutiko, turbūt pats matė, kad jam sunkiai sekasi. Manau, tas labai susiję su tuo, ką kiekvienas iš mūsų vertiname, nes Gapi labai tikslus ir teorijos žmogus, o man svarbiau išgirsti ir atliepti kitų poreikius. Mano įsitikinimu, vien tik informacija nėra stimulas pradėti vykdyti programą, būtina kartu suteikti ir gerų emocijų, geros atmosferos paketėlį ;) Juk informacinių palapinių čia tiek daug, reikia kažkuo išsiskirti!
Pirmoji grupė buvo iš Kuveito. Tiesą sakant, dirbti su jais buvo košmariška. Jie visiškai nesiklausė ką kalbame, stumdėsi, žaidė savo super-išmaniaisiais telefonais. Jiem visiems 16 - 18, bet elgėsi lyg būtų 14-likmečiai.... Nesusipratimų neišvengėme...
Prie manęs priėjo vienas vaikinukas ir paklausė ar galetų nueiti nusipirkti atsigerti - jį labai troškina. Leidau jam eiti. Kartu paskui jį pradejo begti kitas. Aš jam pasakiau, kad jo neleidžiu - jei nori, tegul vienas nuperka visiems. Tas nepaklausė ir vis tiek išėjo. Kai jie grįžo, Rebecca nenorėjo jų įleisti į užsiėmimą. Tada prireikė trumpo pasišnekėjimo tarp mūsų vadovų - visgi aš vieną išleidau. Nusprendėm, kad vienas gali grįžti, o kitas - ne. Žodžiu, labai keista situacija. Gaila, kad neliko laiko jai aptarti po užsiėmimo...
Dar kiek veliau, pradėjau vesti įvadą į forum teatrą. To įvado metu reikia sugalvoti kuo daugiau įmanomų pagaliuko panaudojimo būdų ir juos pavaizduoti. Šiaip labai įdomu pasižiūrėti, ką skirtingos grupės vaizduoja. Pvz., suomiai pavaizdavo kone visus įmanomus pirties reikmenis, italai užsikabino už papuošalų ir kosmetikos temos, o šita grupė vaizdavo visus įmanomus ginklus (nuo bazukos ir pistoleto) ir įvairią sporto įrangą. Iš pradžių sekėsi prastai, nes jie šnekėjosi, žaidė telefonais. Tada aš labai ramiu balsu pasakiau, kad jie manęs negerbia, todėl nebežinau ar noriu vesti jiems užsiemimą (kas beje buvo visiškai tiesa). Šitie žodžiai suveikė stebuklingai - jie greitosiomis apramino vieni kitus (apie metodus kaip tą darė patylėsiu) ir tęsėme žaidimą. Po žaidimo jie netikėtai pradėjo ploti :) Galiausiai visi (išskyrus du triukšmadarius) tikrai įsitraukė į veiklą. Ką daryti su tais dviem nelabai žinojau, nes vienas iš jų buvo "vertėjas" ("vertėjas" = geriausiai iš grupės angliškai kalbantis dalyvis) - beveik vienintelis mano ryšys su grupe.
Laikui einant ir darant vieną pratimą po kito, jie visai neblogai įsitraukė į veiklą ir po kiekvieno pratimo plodavo :) Atrodo, kad veikla jiems tikrai patiko. Po užsiėmimo vienas iš dalyvių papraše mano el. pašto. Truputį pasimečiau - aš jo net vardo nežinau, o jis jau prašo mano kontaktų... Turbūt keisčiausia grupė su kokia yra tekę dirbti...
Po pietų atėjo "maišyta" olandų ir lenkų grupė. Apturėjom labai įdomią diskusiją apie narkotikų legalizavimo pliusius ir minusus. Nepaisant to, kad olandų jaunimėlis pasisakė labai už, man kažkaip keista buvo iėgirsti, kad jie visi reguliariai rūko žolę (jie visi nepilnamečiai). Nepaisant mano neutralios pozicijos diskusijoje, aš pats sau susidėliojau daugiau argumentų prieš lengvųjų narkotikų legalizavimą.
Beje, šiandien pas mus buvo šiek tiek daugiau dalyvių nei įprastai - vienas užsiėmimas buvo atškauktas ir dalyvius išskirstė į kitas grupes. Užsiėmimas buvo organizuojamas UNICEF ir JTO atstovų, jo tema - nepilnameciai kareiviai. Jo metu buvo pasakojama apie žmogaus teises, o pačioje pabaigoje buvo parodomas žemėlapis, kuriame pažymėtos šalys, kuriose yra vaikų kariuomenės. Vienos šalies delegacija, sudalyvavusi užsiėmime, išvydo save žemėlapyje ir parašė skundą vadovybei apie šmeištą... Deja, kokia tai šalis, išsiaiskinti nepavyko.
Apskritai stovykloje pradeda darytis įdomu, nes žmonės nebėra tokie perdėtai mandagūs, yra daug natūralesni. Tas turbūt ateina su nuovargiu ir laiku - juk negali apsimetineti tuo, kuo nesi ilgiau nei savaitę. Prasidėjo įvairiausi konfliktai: dėl italų vakarelių keliamo triukšmo palapinių miestelyje vėlai vakarais ir dėl musulmonų giesmių tame pačiame plote šeštą ryto ;) Daugybė konfliktų valgykloje - nėra griežtos kontrolės kas ir kiek suvalgo, todėl mačiau kaip chebra iš rytų Europos nepasikuklino pakartoti deserto, o mano kaimynas iš Afrikos pavalgė už visą savo badaujančią šalį. Deja, kai kuriems dėl to maisto išvis nebelieka...
Turbūt būtent dėl padaugėjusių konfliktinių situacijų, prie įprastų užsiėmimų, IST veiklų tvarkaraštyje atsirado užsiėmimai apie konfliktų valdymą. Sudalyvavau ir aš. Deja, labai nepatiko tai, kas ten vyko. Teorija buvo ne nauja, todel nors buvo nepaprastai šalta (buvau palikęs megztinį palapinėje, o čia vakarais greit atvėsta), drebėdamas nekantriai laukiau praktinės dalies - situacijų modeliavimo. Mus suskirste į dvi grupes. Viena grupė turejo ala dainuoti dainą 5-ą ryto (čia "užslėpta" metafora į musulmonų giesmes), o kiti turėjo vaidinti, kad iki paryčių dirbo virtuvėje ir dabar labai nori miego. Sprendimo buvo ieškoma ilgai, kol galiausiai mergina iš Belgijos pasiūlė mums nusipirkti ausų kamštukų. Visi buvo išvargę nuo nesibaigiančių diskusijų, todėl su sprendimu sutiko. Man jis VISIŠKAI NEPATIKO! Deja, vedantysis man neleido pasisakyti ir pasakė, kad jo nuomone, tai yra geriausias sprendimas ir tarpkultūrinių konfliktų apskritai reikėtų vengti, nes jie atsiremia į vertybes ir todėl jų išspręsti yra praktiškai neįmanoma. Aš su juo visiškai nesutinku - man atrodo, kad jų kaip tik reiktų nevengti, o pastebėti ir įvardinti juos reikėtų kaip įmanoma anksčiau. Tai nereiškia, kad jie bus išspręsti, bet bent jau bus įvardinti ir aiškūs, visi žinos kas vyksta ir kokius poreikius turi konfliktuojančios pusės. Juk jei ignoruoji, tai dalykai kaupiasi kaupiasi, o ana pusė net nenumano kaip tau blogai. Ir kai galiausiai viskas prasiveržia, tai kitai konfliktuojanciai pusei gali būti labai netikėta ir nemalonu - "kaip čia yra, kad visada buvo gerai, o dabar staiga taip labai blogai"? Juk būna konfliktų, apie kuriuos vienas iš dalyvių net nenumano...
Kas bus, jei rytoj šalia mano palapines pradės giedoti nebe dviese, o aštuoniese? Arba kas bus, jei mano kaimynystėje pasistatys minaretą ir rėkaus 5 kartus per dieną? Nesakau, kad jie negali melstis, tačiau mano nuomone jie turi tą daryti taip, kad netrukdytų kitiems. Mano pasiūlyti konflikto sprendimo būdai buvo tokie: arba jie tegul eina dainuoti į tam skirtą palapinę už miškelio, arba tegul mums nuperka ausų kamštukus - aš tikrai nenoriu leisti savo pinigų dėl jų dainavimo poreikio. Deja, vedantysis mano nuomonę nuignoravo, o aš buvau taip sušalęs, kad nebeturejau jokio noro konfrontuoti stipriau...
Šiandien palapinių miestelyje bandžiau surasti Lietuvos stendą. Radau jį tuščią :( Tuo tarpu aplinkiniai veikė puikiai: britai kviete žaisti mini golfą, meksikiečiai šokti tradicinius šokius, prancūzai kvietė pasikelti į mini-Eifelį, o japonai mane įkalbėjo nusifilmuoti reklamoje, pasveikinti pasaulio lietuvius ir pakviesti dalyvauti Jamboree Japonijoje (kur vyks kitas pasaulinis skautų suvažiavimas).
Po kiek laiko nuėjau į italų vedamą užsiemimą apie eko-mąstymą skatinančių metodų kūrimą. Nors buvau vienintelis dalyvis, senyva italė manęs nepaleido ir pravedė užsieėmimą man vienam :))) Padiskutavome apie neformalų ugdymą, biologijos pamokas mokykloje, NESTLE ir fair traid, raudonai nudažėme eko-maišelius, išgėrėme kavos. Prie mūsų vis prisijunginėjo atsitiktiniai praeiviai ir užsiėmimą užbaigėme šešiese :) Jie kvietė mane pabūti ilgiau, bet išskubėjau į "Dance 4 life" šokiu pamoką - buvau pažadėjęs vienam vokiečiui. Jie yra patys triukšmingiausi mūsų kaimelyje, todėl kaip kompensaciją padarė specialų užsiėmimą IST.
Dance 4 life" užsiėmimas apie AIDS prevenciją labai patiko. Nors man sunkiai sekėsi mokytis šokių žingsnelių, bet gera nuotaika ir atviras Sebastiano pasakojimas kaip jis užsikrėtė ŽIV labai patiko. Šiaip aš į tokius užsiėmimus žiūriu gan atsargiai, nes esu prieš, kai 14-mečiams bruka prezervatyvus ir moko kaip juos užmauti ant bananų. Tačiau matėsi, kad užsiėmimas buvo parengtas kruopščiai, apmąstytos net smulkiausios detalės. Viskas buvo sudėliota taip, kad neįžeistų konservatyvesnių kultūrų ir apsaugotų nepilnamečius nuo neadekvataus informacijos kiekio, nepastūmėtų per anksti pradėti lytinių santykių. Tiesa, tokie užsiėmimai visada balansuoja ant visuomenės nepasitenkinimo ribos - nors man Sebastiano pasakojimas buvo užsiėmimo vinis, diskusijos mažose grupelėse metu, viena vyresne moteriškė pasisakė, kad tokie pasakojimai žaloja visuomenę. Jos manymu, labai blogai, kad šneka ŽIV infekuotas žmogus, nes jis per daug linksmas ir energingas, o reikėtų elgtis priešingai: jos manymu, vaikams reikėtų parodyti, kokie šie žmonės nelaimingi ir ligoti, kad jie išsigąstų ir bijotų apsikrėsti. Dažnai šitoj stovykloj tenka pakonfrontuoti, šis kartas buvo ne išimtis. Tik šį kartą mano pasisakymą, kad reikia atskirti ŽIV infektuoto žmogaus baimę ir pačios infekcijos baimę, grupė priėmė labai džiugiai. Galutinė išvada skambėjo maždaug taip, kad reiktų pasirūpinti šių žmonių integracija į visuomenę ir mažinti nepagrįstas baimes (pvz, kad paspaudęs ranką gali užsikrėsti), bet nereiktų mažinti pačios užsikrėtimo baimės. Beje ŽIV infektuoti žmones yra puikūs to ambasadoriai ir parodo, kad užsikrėtimo rizika yra reali, todėl saugotis tikrai reiketų.
Vakarą praleidau su tais pačiais vyrukais iš Velso - toliau ieškojom pasleptų Geo-cashingo lobių :) Buvom radę tik du, kai aš pasijutau per daug pavargęs, kad galėčiau dar kartą eiti į miską be prožektoriaus, todėl atsisveikinęs pasukau palapinęs link. Per besimerkiančias akis mačiau didžiulė eilė prie pašto. Turbūt, ta eilė prie atvirukų rodo, kad stovykla eina į pabaigą...
Aštuntoji diena, ketvirtadienis (2011 08 04)
Ryte vėl nubudau nuo savo kaimynų - burbuliatorių. Sekundę pasipiktinęs, verčiausi ant kito šono ir bandžiau miegoti toliau. Tada netikėtai išgirdau nepasitenkinimo šūknius iš gretimos palapinės. Rėkė vyrukas, kuris naktimis dirba virtuveje, todėl miegas ryte jam labai svarbus. Tačiau triukšmadariai jam atkirto, kad yra 7-a ryto, tylos laikas stovykloje pasibaigęs ir reikia keltis, o ne miegoti. Tada jau man užvirė kraujas - išlindau iš palapinės ir išdėsčiau savo poziciją apie pagarbą kitiems nepaisant taisyklių. Tie atsakė kažką panašaus į "mes iš Afrikos" (kad ir ką tai reikštų?) ir nepatenkinti nuėjo šnekučiuotis kitur.
Ketvirtadienis stovykloje buvo paskelbtas "Cultural festival day", todėl nevyko jokie užsiėmimai. Visi buvo susibūrę į savo nacionalines grupes, kur iki pietų gamino nacionalinius valgius, o po pietų pradėjo jais vaišinti praeivius. Tas rytas man buvo bene sunkiausias - visiems išsiskirsčius likau vienas, nes lietuvių delegacijos taip ir nepavyko sutikti per šias dienas... Rebecca siūlėsi laiką praleisti su manimi, bet nepriėmiau kvietimo - juk žinau, kad jai pačiai daug smagiau kartu su savo grupe. Atradau, kaip kartais gali žmonių trūkti... Tačiau po pietų prasidėjo tikras šurmulynas - knibždėlynas - smagumynas. Prisiragavau visokiausių valgių, prisiklausiau įvairiausios muzikos ir prisižiūrėjau ko nematęs. Labiausiai patiko brazilų perkusijos šou ir kataloniečių 4-ių aukštų bokštas iš žmonių :)
Vėlai vakare buvo koncertas didžiojoje scenoje į kurį keliavau kartu su Australų delegacija. Nors jis lyg ir turėjo užbaigti šventę, bet retas kuris ėjo miegoti - šventė tęsėsi iki ryto.
Devintoji diena, penktadienis (2011 08 05)
Šįryt burbuliatoriai jau nebetriukšmavo ir po labai keistų pusryčių (troškintu daržovių su žaliu daržoviu garnyru) pradėjome paskutiniuosius užsiėmimus. Beje juos vėl šiek tiek pakeitėme, nes mums apsistojus ties sveikatos tema, organizatoriai labai praše įtraukti nors kažką apie psichikos sveikatą. Kai sužinojo, kad man ta tema yra tekę dirbti, tai pasirinkimo praktiškai neliko. Rebecca su Gapi neprieštaravo temos keitimui, nors žinoma, tas reiškė, kad aš turėjau vesti rimtąją dalį, o jie apšilimo žaidimus. Kur čia prieštarausi :)
Pirmoji buvo grupė iš Kipro ir Japonijos. Japonai visiškai nekalbėjo angliškai, todėl pasitarę su Rebecca, diskusiją vystėme dviem grupemis - Rebecca ėmėsi japonų, o aš likau su kipriečiais. Praėjo kažkur 15-a užsiėmimo minučių, kai pamačiau jog japonai išeina. Aš paskubomis užbaigiau savo dalį (padariau trumputį kelių sakinių apibendrinimą) ir išleidau dalyvius pietauti. Žinoma, bėgu klausti kas nutiko (maža ką - prieš kelias dienas per užsiėmimą viena mergina buvo apalpus). Rebecca šypsosi :) Pasirodo, jai tiesiog atsibodo 15 min kalbėti nesulaukiant jokio atsako, tai nusprendė paleisti pietauti...
Po pietų dar pabandžiau įveikti eilę į didįjį bokštą, bet pastovejęs 15 min, supratau, kad vistiek nespėsiu. Nuėjau pasitikti paskutiniosios grupės. Ši buvo iš Honkongo ir Kanados. Nors viskas sekėsi gan neblogai, bet aiškiai jautėsi, kad tai paskutinė jų veikla - niekas nenorėjo per daug gilintis ir dėl to užduotis atliko paskubomis. Aš ir pats truputį jaučiausi įėjęs į rutiną, todėl džiugiai priėmiau Rebeccos pasiūlymą apsikeisti vedamomis dalimis. Taigi, pristatinėjau Apdovanojimus.
Po užsiėmimo padarėme įsivertinimą ir parašėme ataskaitą Tim'ui (jis mus pakvietė dalyvauti renginyje). Taigi, per šias dienas pravedėm 16-ą užsiėmimų, kuriuose sudalyvavo apie 300-us skautų nuo 14 iki 18 metų. Tai reiškia, kad apie 280 sužinojo, kas yra "Jaunimo apdovanojimai" ir kaip galima juose dalyvauti. Apie 20 (bendrai paėmus) tai jau žinojo iš anksčiau arba jau yra pradėję siekti ženklelio savo šalyje. Fainai, nes visi, kurie programą jau vykdo, buvo puikūs jos ambasadoriai - mums nereikėdavo pasakoti istorijų kaip tai gerai ir šaunu, nes patys vydytojai pasidalindavo įspūdžiais ir visi apie programą atsiliepė teigiamai. Man pačiam buvo garbė reprezentuoti programą tokiam dideliam renginy ir unikali darbo patirtis. Jaučiu, kad labiau pavyko pažinti kitas kultūras, dar kartą išbandžiau jėgas dirbant tarptautineje grupėje.
Su Gapi ir Rebecca sutarėme dar neatsisveikinti ir ryt kartu papusryčiauti. O po pusryčių laukia išsiregistravimo procedūra. Tikiuosi, ji bus sėkmingesnė nei prisiregistravimo...
Dešimtoji diena, šeštadienis (2011 08 06)
Stovyklai visiškai besibaiginėjant bandžiau išsiaiškinti, kaip reikia išsiregistruoti. Gerai, kad tą pradėjau daryti iš vakaro, nes velgi, nesklandumų išvengti nepavyko. Juokingiausia, kai norėjau grąžinti pasiskolintą palapinę ir niekas nenorėjo jos priimti :) Siuntinėjo mane vieni kitiems, kol galiausiai pasiūlė man ją pasilikti :) Būčiau paėmęs, bet kurpinė ir taip jau svėrė 15 kg. Autobuso į Kristianstad'ą kitą dieną nebuvo, todėl mane pasiuntė į logistikos centrą, kad išsiaiškinčiau kokios kitos galimybės pasiekti miestą. Ten vyko susirinkimas, todėl paprašė ateiti po valandos.
Per tą laisvą valandą nusprendžiau susirinkti dirbinius iš įvairių užsiėmimų, kuriuose dalyvavau: išlietas žvakes, nudažytus maišelius ir pan. Atsitiktinai eidamas pro pagrindinį bokštą, pamačiau, kad prie jo laukianti eilė visai nedidelė. Valio! Pagaliau pavyks pažiūrėti į stovyklą iš viršaus!
Eilėje prieš mane stovėjo dvi merginos, apsirišusios galvas skaromis, kaip kokios musulmonės. Tačiau geriau įsižiūrėjus, matesi, kad jos tik žaidžia - skaros aprištos nemokšiškai, kyšo plaukai. Viena mergina kažką tyliai pasakė savo draugei lietuviškai. Ar man pasivaideno? Įsiklausiau... Valio, pagaliau pavyko sutikti lietuvius! Kad ir pačią paskutinę dieną :)
Merginos mane palydėjo į savo pastovyklę, kur sutikome daugiau lietuvių. Jie nebuvo išsikėlę Lietuvos vėliavos, virš galvų plėvesavo Kongo (jų kaimynų) vėliava. Štai kodėl man nepavyko jų rasti anksčiau. Nors nieko reikšmingo nepašnekėjome, bet buvo labai gera pabendrauti gimtąja kalba :) Beje merginos skaras ryšėjo, nes tai buvo jų "islamo iššūkis" :) Lietuviai pasakojo apie savo "Camp to camp" nuotykius, šiek tiek apie latvių netvarką ir iš esmės džiaugėsi stovykla. Jie (kaip ir aš) stebėjosi stovyklos modernumu.
Lietuvos skautai pripratę maistą neštis ant kupros, o išalkę - keptis ant laužo. Čia gi yra parduotuvė ir dujų balionų atsargos... Tiek tos laukines gamtos tarp plačiaekranių televizorių, interneto kavinių ir čuožyklų su planetariumais (kuriame beje velgi atsitiktinai pavyko apsilankyti tą patį vakarą). Žinoma, man asfalto vaikui, tas labai tiko. Tačiau tikram skautui tas gali buti tolima...
Skautavimas labai skirtingai suprantas įvairiose šalyse. Lietuviams - stovykla buvo visiškas komfortas, o štai vaikinukui iš Azerbaidžano ši stovykla buvo ties galimybių riba, nes jis pripratęs skautauti ant keturračio, su švariais drabužiais ir kepti daržoves ant grotelių. Nakvynė palapinėje jam buvo sunkiai įsivaizduojama, nes paprastai grįžta miegoti į hostelį...
Beje, lietuvių grupės vadovas yra girdėjęs apie "Jaunimo apdovanojimus". Maža ką, galbūt ateityje pavyks ką nors nuveikti kartu?
Rytą turėjome susitikti savo komandoje ir papusryčiauti paskutinį kartą, tačiau kartu su Rebecca pralaukę pusvalandį nuėjome valgyti be Gapi. Iš stovyklos taip ir išvykau su juo neatsisveikinęs... Kaip vėliau sužinojau, išsikrovė jo mobilus, todėl neturėjo žadintuvo ir pramiegojo...
Su Rebecca prisilinkėjome gerų dienų ir susikrovęs savo mantą iškeliavau ir Rincabi. Rincabi - mažas miestelis už 2 km nuo stovyklos, iš kurio važiuoja autobusai į Kristianštadą. Tačiau kelionė pesčiomis man taip patiko, kad pasiekęs Rincabi ėjau toliau...
Laukais vinguriavo 15 km ilgio dviračių takas iki pat Kristianstad'o. Ties viduriu kelio pasidare kiek sunku eiti, nes buvo pats vidurdienis ir labai karšta, šiek tiek pradėjo spausti kuprinės petnešos...
Papietavęs įsidėtų sumuštinių žingsniavau toliau, kai mane prisivijo moteriškė ant dviračio. Ji prieš kokias dvi valandas buvo mane pralenkusi, o dabar pastebejo, kad einu ne tuo keliu. Nušokusi nuo dviračio ji pasisiūlė mane išvesti į teisingą kelią. Kelionė su ja neprailgo, nes ji buvo labai šneki (gerąja prasme). Prieš metus ji prarado darbą restorane dėl etatų mažinimo, todėl dabar visaip bando pragyventi iš atsitiktinių darbų. Kartais jai trūksta veiklos, todėl kad kaip ir šiandien, ji važiuoja į gretimą miestelį 15 km, kad nusipirktų vietoje gaminamų šokolado saldainių :)
Atsisveikinęs su ja dar ilgai žingsniavau keliu. Mintys sukosi kaip pašėlusios, bandydamos aprėpti viska, ką patyriau per šias dienas. Pakeliui ššrinkau kelis Jamboree top'us:
- Jamboree keistenybė. "Koks tavo el. pašto adresas?" - sako man vaikinukas iš Kuveito, po to kai buvo visiškai nevaldomas mūsų vedamame užsiėmime.
- Jamboree džiaugsmas. Darbas su Rebecca ir Gapi, kai iš emės pakeitėme programą po pirmųjų užsiemimų.
- Jamboree netektis. Siuntinys iš Londono su dalomąja medžiaga ir užsiėmimo priemonėmis, kurio taip ir negavome. Tai buvo proga pasitelkti visą kūrybiškumą ir kaip darbo priemones panudoti kankorėžius :)
- Jamboree diskusija. "Light pollution". Vieno užsiėmimo apie psichikos sveikatą metu, mergina iš Honkongo pasakojo, kad Honkonge žmones dirba dieną naktį, visur naudojamos dienos šviesos lempos. Dėl to dažnai sutrinka organizmo bioritmas ir prasideda miego sutrikimai.
- Jamboree nusivylimas. "Vienaip sakau, kitaip darau". Labai dažnai persekiojęs pastebėjimas, kad patys užsiėmimu vadovai, skautų lyderiai vienaip pasakoja užsiėmimų metu, kitaip elgiasi jiems pasibaigus. Pati stovyklos struktūra ir vadovybės sprendimai netgi skatina tą daryti. Pvz., rūkomasis įsteigtas iškart už paskaitų apie sveikatą palapinės... palapinėje vyksta paskaitos apie rūkymo žalą, o jų vedėjas per pertraukėlę eina parūkyti. Apgailėtina...
- Jamboree įtampa. Nepaisant gražių veiklų kartu, nepaliaujamo kartojimo, kad skirtingų tautybių, kulturų ir religijų žmonės gali sugyventi kartu, dauguma su kuriais šnekėjausi, pasakojo apie jaučiamą įtampą. Atrodo, kad stovyklos vadovybė taip pat neturėjo aiškių gairių kaip spręsti iškilusius konfliktus, todėl dažnai juos ignoruodavo. Dažnai bandydavo įtikti besiskundžiančiai pusei, todėl praktiškai visi skundai buvo patenkinami (pvz., nutrauktas užsiėmimas apie vaikų kariuomenes, nors Jungtines Tautos tuos duomenis tikrai ne iš piršto laužė).
- Jamboree juokingiausias nuotykis. Kai aš užmigau Gapi palapinėje ir jis bijojo į ją įeiti :)
- Jamboree įdomiausias pokalbis. Su profesorium iš Kristianstad'o universiteto. Jis pristatinėjo stendą apie uodų vaidmenį ekosistemoje, bet išivystė labai įdomus pokalbis apie uodų sukeliamas problemas sveikatai, mokslinių tyrimų nepatikimumą, anketavimo subtilybes ir emocijomis pagrįstas nuomones :)
Štai tiek mano įspūdžių iš Jamboree - 2011. Kas žino, galbūt po keturių metų rašysiu iš Japonijos? :)
